Atrodo, kad birželio 6 diena, kai tik pasiekėm Ameriką, dar buvo visai neseniai, o štai jau po truputėlį artėjam prie liepos mėnesio. Vakar prasidėjo trečia mūsų darbo savaitė, jau gavom pirmąjį atlyginimą, vėl laukiam naujų gyventojų, nes lietuvės išsikraustė, po truputį bandom įgyvendinti savo užsibrėžtus planus. Pirmiausias – gauti laisvadienį visoms tuo pačiu metu. Tuomet jau galėsim nebe tik work, bet ir travel. Mūsų darbas iš esmės nėra labai sunkus ir visai įdomus. Pirmąsias savaites galvojau, kad ir nemonotoniškas, bet dabar pamažu ateina ir rutinos jausmas. Ypač tada, kai nėra žmonių, o Tu sau pavyzdingai stovi ir žiūri į vieną tašką. Nes valandų liko daug, o atsisėsti ar užsiimti ne su darbu susijusiais dalykais negalima. Su Ugne dirbam prie prekystalio, kur turim atsakyt į įvairius klientų klausimus, keisti pinigus ir, svarbiausia, sverti ar kaip kitaip skaičiuoti jų taškus ir keisti juos į prizus. Pasiimti gali nuo 5 taškus kainuojančio voro-žiedo iki kartais kelis šimtus tūkstančių kainuojančios buitinės technikos, beisbolo atributikos, meškerės ar dviračio (prieš keletą dienų, kai manęs paprašė, sužinojau, kad parduoti galim ir jį). Darbe iš tiesų būna visaip. Gavę tai, ko troško, jie taip gražiai moka džiaugtis, tad kartais smagu šypsotis kartu su jais. Paprastai tokie būna lojalūs klientai, siekiantys pasiimti vieną ar kitą daiktą. Lošdami (??). Tačiau būna, kad nepasako net ačiū, ironiškai, nemaloniai bendrauja, 10 kartų persigalvoja ar nuolatos įkyriai prašo pagalbos, kai aš užsiėmus dar su keliais klientais. Smagiausia darbo dalis yra eiti tam tikrų daiktų į rūsį, kadangi prekystalyje yra padėta po vieną vienetą. Pirmąją savaitę iš vis būdavo, kad reikia kažką surasti neturint net mažiausio supratimo, kur tai galėtų būti padėta. O ten didžiulė betvarkė ir su sistema kartais prasilenkiama. Dar vis beveik kas dieną atrandu kažką naujo. Tačiau dar geriau būna, kai pasako, kad nori to ir to ir stovi sau ramiai. Ten, pavyzdžiui, nori pirma apžiūrėti kelių rūšių barzdaskutes ir tada vieną iš jų už taškus pasiimti. Ar ten kokio super žaislo, užkišto už kampo, kuris nei žinau, kaip vadinasi, nei kiek kainuoja, nei kur jį rasti. Tada mes su klientais einame apžiūrėti kartu.:)) Kai manager‘iai užmato, kad nieko neveikiam ir smagiai plepinėjam, staigiai liepia visoms užsiimti darbais. Taip taip, visoms. Pas mus prie prekystalio dirba tik merginos, o sugedusius žaidimus tvarko vaikinai. Tai viena eina naikinti jau nebereikalingus bilietėlius, kita – valyti, trečia papildyti prekystaliuose esančius daiktus ir panašiai. Ar bent jau pavyzdingai atsistoja. Anksčiau aš ten visa lakstydavau, skubiai skaičiuodavau, o dabar jau beveik tokia pati rami ir atsipūtusi kaip ir kolegės. Čia niekas per daug neskuba. Tuo tarpu Gabrielė dirba Pier Surf parduotuvėj. Taip jau nutiko, kad mus išskirstė, bet ten tikrai nėra blogiau. Ten ji pardavinėja surfer‘iams reikalingus daiktus, firminius drabužius, batus ir... krabus, kurie gyvena kriauklėse. Smagiausia darbo dalis, kaip nusprendėm yra mūsų darbo pertraukos, kai pagaliau galim atsisėsti ir pavalgyti. Čia mūsų mėgstamiausia vieta, kai oras visomis prasmėmis pakenčiamas: nelyja arba nėra taiiiiiip karšta, kad gali atsisėsti savo ant savo mėgstamų suoliukų priešais vandenyną. Tada įsijungi ausinuką, atsidarai savo maisto dėžutę ir pagaliau gali atsipūsti. Dirbam iš tiesų pakankamai daug. Kiek daugiau nei 50 valandų per savaitę. Išvargina darbas vien tuo, kad aplinkui nuolatos triukšmas, skamba tie patys žaidimų garsai ir visas savo valandas nuolatos ir daug kalbi angliškai. Nors kaip sako vienas bjaurus manager‘is – dirbam tiek valandų nedarydami nieko. Va taip va.
Artimiausiu metu planuojam daugiau ką nors nuveikti, tad naujienos jau netrukus!
0 Comments
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|