Ir tada pamačiau, kad patamsyje žiba akys. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė lapė. Nepatikėjau ir bandžiau save įtikinti, kad ten šuo. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad nespėjau pasakyti Jonui. Mes priartėjome, gyvūnas staiga pakilo ir išsigandęs prie kojų šmurkštelėjo į šoną. Lapė. Didelė. Mieste. Taip baiginėjosi mūsų kelionė, tačiau visos istorijos turi pradžią ir šia, manau, verta pasidalinti. Dar birželio viduryje netikėtai gavau laišką iš kelionių agentūros, kad rugsėjo 29-30 dienomis aš keliausiu į Taliną. Tokią staigmeną nusprendė padaryti draugas, planuojantis gražų rudenį man grįžus iš „svajonių“ šalies. Žinoma, kad laukiau to laiko, bet po paskutinių savaičių klajonių Amerikoje, niekaip negalėjau prisiversti vėl kažką planuoti ir pasiruošti gražiam savaitgaliui. Paskutinę dieną pavyko. Iš tiesų Talinas yra labai gražus miestas. Bent jau pagrindines lankytinas vietas išnaršyti užtenka keletos dienų. O ir vietų, kur galima jaukiai prisėsti arbatos (ar Vanna Tallinn:), yra pakankamai. Apskritai, mane Talinas sužavėjo išsilaikiusiais senoviniais pastatais, miesto sienomis, gynybiniais bokštais, bažnyčiomis. Čia jų apstu. Ir visai nesutrukdė kartkartėmis pasirodantis nesmarkus lietus ar vėstantis oras. Gera tiesiog ištrūkti iš kasdienybės ir aplankyti dar nematytas vietas. Su brangiu žmogumi. Kai pagalvoju, jei pabaiga būtų buvus tokia pat graži, pasakyčiau, kad kelionė buvo net per daug graži ir idiliška. Bet tai kur tau be nuotykių! Viskas prasidėjo jau pamėgtoje blyninėje, kai nusprendėme prieš kelionę pavalgyti ir atsipūsti. Pasilikome pakankamai laiko iki autobuso, suskambėjo priminimas, pakilome nuo stalo ir išėjome į trasą. Kai priėjome rotušę, laikrodis rodė 10 minučių po 22 – os valandos. Sakau: „Reikia paskubėti. Man išsitraukti žemėlapį ar pasiimsi telefoną?“. Pasiėmė. Ėjome. Tada bėgome, o kelio pabaigos dar nesimatė. Pasirodo, kad išėjome ne pro tą gatvę ir padarėm beprotišką lanką. Autobusų stotį pasiekėm 10 minučių vėluodami. Autobuso nėra. Žiūrim, atvažiuoja. Sustojo reikiamoje vietoje, bet kryptis visai netokia. Vuolia! Tą akimirką praėjo daug pojūčių. Iš karto atėjo kelios mintys: labai karšta nuo bėgimo, bet tuoj peršalsiu, tad reikia apsirengti, nes laukia ilga naktis. Ir... niekam neįdomu, kad mes neturim kaip grįžti į Vilnių. Reikia kažką daryti. Autobusų stotį palikom apie 23 valandą, ieškodami interneto ir įvairiausių galimybių grįžti namo. Išsiaiškinom, kad traukiniai nevažiuoja, o dviejų kompanijų autobusai - anksčiausiai kitą rytą. Tad besijuokdami nusprendėm susirasti nakvynę ir ramiai praleisti dar vieną naktį lankomame mieste. Tačiau čia visos linksmybės ir prasidėjo. Per bookings.com gana pigiai susiradom apartmentus. Sakėm, kad jei kaina panaši, galim sau leisti prabangiai pasibūti. Užsisakėm. Tuomet susiradom tą gatvelę, esančią pačiam senamiesty, o buto – niekaip. Pirmyn atgal praėjom mažiausiai 3 kartus, tačiau niekur nedegė nei viena šviesa. Toks jausmas, kad ten apskritai nėra kur tai šviesai būti. Po kažkiek laiko atėjo į galvą mintis, kad vienos durys ir yra įėjimas į mūsų būsimą nakvynės vietą, tačiau pirmame aukšte pro langą matėsi renovuojamos patalpos, o į durų skambutį nebuvo kam reaguoti. Gal jis ir neveikė. Į telefono skambučius irgi niekas neatsakė. Tuo metu jau buvo praėjusi bent viena valanda, o mes dar neturėjome, kur miegoti. Vėl pasitelkėm bookings.com, bet šį kartą tik paskambinom pasiteirauti dėl vienos vietos. Dar kartą surizikuoti nesinorėjo. Darbuotoja nepanoro kalbėti, bet užtat parašė žinutę. Ką gi. Išėjome į medžioklę. Tie nakvynės namai, hostel‘is ar kaip ten bepavadinsi buvo mažos stoties rajoniuke, kur buvome apsistoję praeitą naktį, tad viskas pasirodė gerai. Tik tiek, kad ši nakvynė buvo kiek toliau. Štai pakeliui einant ir sutikom lapę, kuri sau tupėjo tamsiame kieme, apsuptame tvora. Tad įėjus teko grįžti. O lapės labai išsigandau. Į miestą normalios būklės jos paprastai nekeliauja. Aplinkui visur buvo gana tamsu, nesutiksi nei vieno žmogaus (visa laimė), vien bėgiai ir.. neaiškūs loftiniai pastatai. Pasirodo, kad mūsų būsima nakvynės vieta taip pat priklauso tam kompleksui, o ten visur vien skirtingomis raidėmis pažymėti pastatai, užeiti į kiemus ar vaikščioti aplink labai nejauku, vis pravažiuoja traukiniai. Kai jau praradome viltį, paskambino pati darbuotoja ir bandė mums paaiškinti. Galiausiai pati išėjo pasitikti. Pasirodo, kad ten jokių ženklų iš tiesų nėra, o pati įsikūrimo vieta ne iš maloniausių. Ypač naktį. Sako: „Tai paeikit čia koridoriumi ir tada užkilkit į antrą aukštą“. Tik užėjus pro antro aukšto duris, pasijutau saugiai, nes interjeras atrodė kaip viešbuty. Atrodė, kad pagaliau pasiekėm savo nakvynės vietą. Darbuotoja parodė mums paruoštą kambarį ir nuėjo toliau miegoti. Jau buvo 2 valanda nakties. Mes nusipirkom naujus bilietus į Vilnių 10 valandai ryto ir nuėjom nusnausti. Ryte registratūros darbuotoja taip pat sau ramiai miegojo, nors kambary girdėjosi skambantis telefonas. Tad pinigus tiesiog palikome kambaryje ir vėliau gražiai susirašėm sms žinutėmis. Keistas tas aptarnavimas! Šį kartą autobusų stotį pasiekėme laiku, supratau, kad pati jau galėčiau pavedžioti turistus po Talino centrą. Šiaip kelione esu labai patenkinta, nes aplankėme viską, ką norėjome pamatyti. Ir visiems rekomenduoju apsilankyti šitame mieste.Viskas gražu, kas gražiai baigiasi. Ir ką galėsi atsiminti visą gyvenimą. Alellujah.
0 Comments
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|