Kartais atrodo, kad esame maži vikšreliai, kurie nuolatos juda, kruta, šliaužioja, dirba ar tiesiog žemiškai elgiasi. Dėl to, kad labai laukiame rytojaus. Ir visai nesvarbu, kad ši diena daugiau nebepasikartos. Visada dedame viltis į kitą - gražesnę ir pakilesnę nei ši. Visada planuojam į ateitį, kalbam apie tai, ko norim ar kas bus, o liūdnom dienom į viską spjaunam ir tvirtai įsikabinę į savo mažą pasaulėlį bandom iš jo išlįsti. Aš irgi taip darau. Kartais. Kol suprantu, kad tai tik mažytė rutina ir primirštas gebėjimas įvertinti nuostabias akimirkas, į kurias taip lengva numoti ranka. O jų iš tiesų yra daug. Leidžiant sau visa tai prisiminti ir svajoti, ateina tiek gražių minčių ir potyrių, kurie tuo pat metu leidžia kažkam viduje švelniai kutenti pilvą.
Kažkodėl dažnai pirmiausia prisimenu kalną ant kurio senovėj buvo aukuras. Nors ten nieko labai ypatingo man nėra nutikę, bet kiekvieną kartą užlipus į pačią viršūnę, apima toks didis jausmas, kad pradedu šypsotis. Ten stovint matosi dalis Vilniaus, gali stebėti beveik niekada nesiilsintį miestą. Pasidaro lengva ir norisi įkvėpti kuo daugiau oro. Galbūt tai vienas iš laisvės požymių? Ant stalo jau ilgą laiką stovi viena nuotrauka, kurią pasidariau prieš ketverius metus. Tai Egipte fotografuotas vaizdas, kuriame matyti žaliai žydros spalvos jūra, tolumoj, ant kalno stovintys namai ir per dangų sklendžiantis paukštis. Į ją pasižiūrėjus visada kūną užlieja šiluma ir pasidaro ramu. Pamenu, kaip saldu ir gera buvo tuo metu. Tai buvo metas, kai aplenkia niūrios mintys, tu kirbi bandydamas kuo daugiau pajusti ir spindinčiom akim mėgaujiesi viskuo, kas yra aplink tave. Šie du dalykai man visad primena, kad savo esame savo likimo kalviai. Kad galime valdyti įvairius įvykius, mėgautis laiku, džiaugtis akimirkomis ir pasinerti į begalinį gyvenimo saldumą. Taip, saldumą. Su savo ambicijom, atsitiktiniais pokalbiais, mylimais žmonėmis, norais ir laisve. Juk mes irgi galime būti gležnais kačiukais, kurie vos pramerkę akis pirmą kartą išeina į lauką pamatyti didelį pasaulį. Jie eina, po to bėga, žaidžia, tyrinėja, dūksta, liečia ir kvepia viską, ką tuo metu sugeba aprėpti. Dažnai nebežino, į kurią pusę eiti, nes svaigsta nuo galimybės pažinti naują aplinką, kurioje galbūt vieną dieną teks ieškotis maisto, kovoti už savo būvį ar šalti tyliom žiemos naktim. Bet tuo metu jiems tai būna nesvarbu. O man tokio jausmo trūksta. Gal ne tik man vienai. Mes juk mėgstame įsisprausti į savo susikurtus rėmus ir bandyti gyventi pagal kažkokias taisykles, kai nebegali daryti, ką nori ar nevalingai šypsotis gyvenimui. Kai pasidaro sunkiau leisti sau tą pačią minutę plepėti, šokti ar sustoti gražiai akimirkai. Tiesiog būti laimingai ir žinoti, kad moki įvertinti pačius trapiausius pojūčius savo gyvenime. Gal tai laikina, gal tai visas gyvenimas. Gal aš per daug žiūriu į daugelį dalykų perfekcionistiškai ir viską noriu turėti savo rankose. Tačiau bet kokiu atveju aš laiminga. Kad ir kas benutiktų ar būtų sunku. Nenoriu audros stiklinėje. Laisve, kur tu? Ateik dažniau. [Prašė parašyti M.]
0 Comments
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|