Kiek daugiau nei prieš metus gavau paslaptingą laišką, parašytą perskaičius mano blogą. Kadangi nepažįstamasis taip ir neatsiliepė, jaučiuosi turinti teisę Jo mintis paviešinti. Gražios. Atsiprašau, jei taip pasielgti nederėjo. Tekstas netaisytas. Žavios mintys, kai kurios labai ir net labai vertos dėmesio. Turiu ir aš tau šį tą savo: -- Nesakysiu, koks mano vardas ir kas aš esu. Skambantys žodžiai nakies tyloje, leis tau žengti neužtikrintą žingsnį. Pražūtingoms audroms bląškant tave, pagausiu. Pagausiu tavo žvilgnį, ilgesingai laikysiu savyje. Vakar laikas jį tirpdys, tavo žvilgsnis, tai mano dovana, pasaulyje po saule. Nebegaliu kovoti, nesibaigia, nenustoja, noriu matyti tave. Atvėsink šią besiblaškančią, sudaužytą sielą savo nuoširdumo gaiva. Neturiu aš tavęs, neturi tu manęs. Niekada niekas nieko ir neturės. Arbatos tirščiuose ieškai savo meilės, kuri, deja, vakar nuskendo kavoje. Lauki savo sapno: žinau, ateis, tikėk, kovok, nepamiršk. Viskas labai paprasta sako man. Negaliu tavęs pakęsti. Kai jaučiu tave ir liečiu tave, šalia. Ar man pavyks šį kartą apie tave negalvoti nakties tyloje, tik šį kartą? -- Pasitikėdamas pasauliu, gali eiti betkur ir netgi ten, kur labiausiai trokšta širdis, nes pasaulis rūpinasi tavimi, kaip ir tu rūpiniesi juo. -- Palauk mielas, neskubėk, pabūk ramus, įrodei sau ir kitiems, kad esi karštas, nenuspėjamas, sugrįšk, mums trumpam reikia kitokio tavęs. -- Dainuoja vanduo trykštantis iš upelio. Lyg emocijos iš manęs. Prašau, pasilenk, atsigerk aš žinau tu ištroškus. Savo sąvastimi persmelki mano sielą, gerdama vandenį iš upelio. Dabar jau mūsų upelio. Troškulys numalšintas, iškeliauji. Pasižiūriu į kelią, kuriuo visada ėjau. Apsisuku. Apsisuku ir einu atgal ieškodamas takelio, kuris atrodė nemielas. Mes turim šį tą bendro. Tu ištroškus, o aš aklas. -- Pinigai yra priemonė, niekada nepasiekti to, kas mums yra svarbiausia. -- Man visada sekėsi skaudinti kitus žmones, o dar labiau sekėsi skaudinti save. -- Ir vistiek kranai toliau statys tuos didelius bokštus, nors tu visą gyvenimą mėgini juos nupųsti, naivuolė. -- Kad ir kaip aš tavęs nekesčiau, mes vistiek turim kažką bendro - mes žmonės. -- Jeigu tave tikinčiau, kad mes kartu galim suskaičiuoti iki begalybės, ar tu nenorėtum pavirsti į nulį? -- Įkvėpimas kainuoja daug neigiamų potyrių. -- Apsiniaukęs pavasario oras šiandieną sproginėja snaigėmis. Kokia ironija. -- Nukirpk man sparnus ir aš prižadu, tikrai, išbučiuosiu visas kirmėles žemėje. -- Dovanoji man dangų ir vėją ir gėles, atimi talentą matyti, sapnuoti, jausti, ar toks tavo stilius? -- Pasislėpi tyliai kamputyje, kikeni ir manai, kad niekas tavęs nemato. -- Nesu tikras, ar dideli išgyvenimai gydo. -- Leisk man papasakoti tau savo pasaką ir galbūt tu būsi jos pagrindinė herojė. Nerealu tik tai, kad pasakos baigiasi laimingai. Žiūrovams patinka laiminga pabaiga. -- Klaida, kai dažniausiai vartojamas žodis - nežinau. -- Apsivilk ta kaukę ir dainuok, rėk, savo solo partiją, kad aš tau nerūpiu. Tikrai tave išgirsiu. -- Ar žodis „ne“, šiuo konkrečiu atveju reiškia „taip“ ? -- Tik moterys gali atsisakyti tave įsileisti į savo širdį, argumentuodama tuo, kad jūs esate tobulas. -- Tu man velniškai panaši į degtukų dėžutę. Gaila, kad degtukai baigiasi. -- Dar truputėlį palauk, man reikia pasimėgauti tomis romantiškomis akimirkomis, o paskui galėsi eiti savais keliais. Galėsi būti laisvas. -- Rašau tau laišką plunksną mirkydamas į juodą rašalą, jis baigiasi, palauk, pakeisiu mėlynu, bet ar tada aš tau taip pat patiksiu? -- Kažkas tave ignoruoja, kažkas tavęs nesupranta ir nenori suprasti, ar tau visvien? -- Ar labiau norėtum numirti, todėl, kad turi per daug meilės savyje, ar dėlto, kad išvis jos neturi? -- Moterys gali pasakyti, ar tu jai patikai vakar, jos gali pasakyti ar tu jai patikai šiandien, bet niekada negali pasakyti ar tu jai patiksi rytoj. Vyrai privalo galėti tai pasakyti. -- Šios raidės virpa ištiesų, jos išeis už paraščių ribų. -- Ar čia yra tas vienintelis beviltiškas planas užkariauti mano širdį? Tu gi nepaprasta moteris, tu gi pati protingiausia, pati gražiausia, pati, pati. -- Jis tau beprotiškai patinka, žinau, sakiai man, bet ar dėlto reikia kiekvieną dieną melstis savo telefonui? Vėliau nusivilti ir klausti, už ką? -- Ankščiau ar vėliau iš visko lieka niekas, bet ir niekas kartais yra labai daug. -- Prašau, pasodink juodą rožę pas mane ant kapo, liepk jai niekada nenuvysti. Jeigu rožė sukikens išgirdus šiuos žodžius, gali būti tikra, ji mane jaučia. -- Tu užaugai, o aš ne. Žiūriu kupinomis naivių ašarų pritvikusiomis akimis į tave ir mintimis prašau dangaus neatsakyti į šį klausimą. -- Šiandieną saulė nebešviečia taip skaisčiai pro mano langą ir baltos lėktuvų uodegos tirpsta greičiau nei betkada į nebūtį. Vienintelis dalykas, kuriame matau gyvenimą yra tavo šypseną, tau žaidžiant slėpynes su drugeliais pievoje.
0 Comments
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|