Kai suvokiau, kad vasara jau keliauja į pabaigą, pasakiau sau – šį savaitgalį reikia kažkur išvažiuoti. Netikėtai iš Bardai.lt gavau naujienlaiškį apie artėjantį Purpurinį vakarą ir viskas susidėliojo kažkaip natūraliai. Pasirodo, nacionalinis bardų festivalis, pavadintas Purpuriniu vakaru, Anykščiuose vyksta jau šeštus metus. Keturias dienas besitęsianti šventė su jaunų menininkų ir jau pasižymėjusių bardų dainomis, kino peržiūra, keliais spektakliais, laužais, eisena ir naktiniais vidurnakčio skaitymais. Tikras penas žmogui, suprantančiam tokią muziką, o jaunoms sieloms ir galimybė parodyti save ant scenos. Man labai patiko Andriaus Kaniavos, kuris festivalio metu pristatė ilgai brandintą monospektalį „Tūla ir kiti“, mintis, kad pirmiausia jis savo kūrinį nori parodyti šio festivalio žiūrovui, o vėliau jį džiugins ir visi kiti atėjusieji. Gal todėl kad atėjusieji yra artimesnės jam sielos žmonės. Kalbant apie patį spektaklį, jis gal kiek užtęstas, ne tokios meniškos sielos žmogui gal per monotoniškas. Kai kur norėjosi šiek tiek mažiau pauzių ir keliavimo siužeto linija tolyn, tačiau su efektinga pradžia ir pabaiga. Ypač pabaiga. Juk ir filmus kartais peržiūrim dėl paskutinių sakinių ar efektingų mostų, tiesa? Andrius Kaniava bet kokiu atveju yra mano teatro pasaulio guru ir nieko blogo apie jo trejus metus augintą kūrinį negaliu pasakyti. Ar verta pamatyti? Taip. Jeigu tą dieną ar vakarą norėsis šio to rimčiau, giliau, jautriau. Pats festivalis buvo organizuojamas jau šeštą kartą, nors to, deja, tikrai nepasakytum. Gal nebent žmonių gausumu ir būriu jaunųjų atlikėjų. Tik dabar atėjo mintis, bet gal užlipti ant scenos leido visiems panorusiems? Tiems, kurie mažiau mėgsta tokią muziką, ten galima išsikraustyti iš proto. Šešias-septynias valandas klausytis beveik vien lyrinių dainų, vėl ir vėl išdainuotų dažniausiai Maironio ar Kernagio tekstais. O vedėjai ištraukti tarsi iš praėjusio amžiaus – viskas profesionalu, tačiau su „Dainų dainelės“ prieskoniu. Taip pat sunku suvokti, kodėl nebuvo išdėlioti muzikantai pagal jų dainavimo patirtį, repertuarą ar galiausiai linksmumą, nes kai po kviečiančio pašokti Ainio Storpirščio su grupe atkeliauja nors ir fantastinio balso atlikėja, bet dainuojanti tradiciniu lietuvių liaudies stiliumi, kažkaip pasidaro keista. O ir žmonės, atėję arčiau prie scenos, naiviai laukia, kada vėlei galės pašokti vėsų vakarą. Reziumuojant, reikia džiaugtis, kad toks festivalis organizuojamas ir pritraukia vis daugiau žmonių. Visgi dėl marketingo ir organizacinių klausimų tikrai galėtų pasikonsultuoti su tai geriau išmanančiais žmonėmis. Tačiau savaitgalis festivaliu nesibaigė. Sekmadienį nusprendėm papramogauti Anykščiuose. Su pusbroliais ir antrosiomis pusėmis apsilankėme Siauruko muziejuje, jodinėjom žirgais ir leidomis vasaros rogučių trasa ant Kalitos kalno.
Grįždami namo dar užsukom aplankyti draugo senelius į Ukmergę, tad namo grįžau visai nuvargus, bet labai pakilios nuotaikos! Į Siauruko muziejų rekomenduoju visiems nukeliauti, o mes savo ruožtu nusprendėm dar kada išbandyti ir patį važiavimą traukiniu, kuris reguliariai važinėja 12 kilometrų į Rubikius. Jodinėjimą žirgais buvom užsisakę iš anksto. Kas ypatingai nėra užsikrėtę arkliais, manau, tokios pramogos užtenka bent jau porai metų į priekį. Ypač prisimenant kaip atkrato užpakalį arkliui bėgant. Hi. O leidimasis nuo kalniukų man labai patiko! Iš pradžių sau pasakiau, kad jeigu nepatiks, užteks man ir vieno nusileidimo, bet kurgi. Tikrai įdomi ir smagi atrakcija, kai užkilus į viršų norisi leistis vėlei. Žemiau šiek tiek įspūdžių nuotraukose.
0 Comments
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|