Besimokydama mokykloje turėjau tiesiog legendinę rusų kalbos mokytoją. Visus keturis metus. Pradėsiu nuo to, kad ją visi vadina Vandziantciekiu, nes kartą paklausus jos zodiako ženklo, vietoj vandenis, ji atsakė Vandziantciekis. Taip sako žmonės. Prilipo.:) Ji rengia skaitovų konkursus, kuriems renka po porą litų ir po to perka šampūnus prizinėms vietoms. Ji turi, matyt, mažiausią ir labiausiai nugrūstą kabinetą visoje mokykloje, kuriame galima pamatyti išskirtinį interjerą: ant palangės pamerktos ryškios dirbtinės gėlės, padėtos vaikiškos knygelės, keisti atvirukai, ant spintos priklijuoti keli įvairios tematikos piešiniai, viršuj visada padėta rausvai violetinė kailinė kepurė, ant sienų vienas ant kito kabo garsių rusų tautybės poetų nuotraukos. Tarp suolų praeiti beveik neįmanoma, visi sėdi susispaudę ant senų kaip karas baldų (beveik visur klasės yra atnaujintos). Tiesa, pačių suolų dviems grupėms nėra pakankamai, tačiau niekada per du metus, kai ji įsikėlė į savo atskirą erdvę, ši problema neiškilo, nes jos pamokas susirinkdavo gal kokie 6 - 8 žmonės iš 16 - os. Be viso šito dar galima būtų paminėti, kad ji tragiškai vesdavo pamokas, liepdavo daryti kvailus pratimus, darbus, kiekvieną kartą pasakoti apie garsiausius rusų rašytojus (ilgainiui ištobulinom mokymosi ir atsiskaitymo techniką), liepdavo daryti vos ne iš oro ištrauktus testus pažymiui ir panašiai. Jei kažkas nepatikdavo arba norėdavai keltis pažymį, pagerinti santykius ir požiūrį į save, visada pasakojo, kaip jai patinka orchidėjos, paukščių pienas, kad jau atsibodo Rafaello saldainiai ar kaip galima jai padėti padaryti vieną ar kitą darbelį. O gal paremti kačius, nes ji labai myli ir rūpinasi pamestais gyvūnėliais. Per jos pamokas dažniausiai mėgdavau užsiimti saviveikla, perversti žurnalus, nors jų paprastai neskaitau, piešti, rašyti žinutes, vietoj jos pamokų eiti į choro repeticijas, plepėti su savo mielais klasiokais, daug ginčytis, derėtis ir visada juoktis juoktis juoktis. Aš mirdavau iš juoko! Kas keisčiausia, kad ir kiek visko buvo, buvau viena mylimiausių ir uoliausių mokinių, nes kažkaip gerai prasisukdavau. Kartą per jos pamokas susiginčijau dėl žodžio veikslas naudojimo ir prasmės. Tada visa klasė jai pralošėm orchidėją. Nupirkau ir po mėsenio pasigyrė, kad mano vienos gražiai žydi. Tikriausiai mane mėgo dar ir už tai. Ji kalba prasta lietuvių kalba ir kai galiausiai visiems atsibosdavo garsiai skaityti tekstus po 2 sakinius, prašydavom versti. Vieną tokį vertimą ir užfiksavom. Dar 10 - oje klasėje. P.S. Kartą po jos stalu radau vištienos kaulą. Ji teigė apie tai nieko nežinanti. P.S.2 dar dabar galiu padeklamuoti kelis eilėraščius ir padainuoti rusų klasikos dainų. L.A., aš Jūsų pasiilgau!;DD Čingizas Aitmanovas „Ešafotas“ (Iš rusų kalbos sėkmingai vertė rusų mokytoja L. A.) Ištrauka Čabanas Bazarbajus, girtuoklis, įlindo į urvą vilkų Akbaros ir Taščainaro ir paėmė keturis vilkūčiūs. Vylkė vyjo vyrų, kurį paėmė vilkūčių. Vyras pradėja rodyti savo šeimai šitų vilkūčių. Ką čia pasakyta? Vaikui buva pusantro meto. Vylkė pradėja ateiti prie šito namo… Jie staugė ir dejavo… Patinėlė buva labai protinga, o jys, stiprus kaip arklis. Vilkas visur ieškojo savo vilkūčių. Jie uostė kampus ir… staugė… Ji uostė visuos tuos pėdsakus ir jai buvo labai beuru, nes ten buvo degcinė. Jie viarkė tartum kažkas tai ją įsižeidė. Iš mėlyno akys ten riedėjo ašaros, ji viarkė... Prasidėjo blogi darbai šitų vilkų. Jie nuo skausmo šitų vot darė. Pradėjo jie vogti avėnias. Žuvo šitas vylkas tėvas nuo kulkos. Vylkas būva labai dydelis, galva būva kaip pas arklio. O mamytei vylkui nebūva gyvenimas mielas. Ji tiktai svajojo, a priekyje nieka nematė. Ji prisiminė tiktai džiaugsmingų dienų tų, kurie būva anksčiau. Vylkas, šita, motina, atėja prie namo, kur gyveno šitų vaikų ir pamatė vaiką. Ji suprata, kad tai ne vilkas, kad tai mažas vaikas. Vilkas pradėja laižyti vaiką. Jie abu tai labai patyka. Vaikas galvojo, kad tai šūnis. Vaikas apkabina už kaklą, jam būva džiūgū. Jis atsisėdo ant nugarų šitų vilkų, pradėja žaisti. Vaikas pradėja juoty, o jai būva labay malonų. Jis kvietė nuaiti toliau, bet ji žinojo, kad ten žmonės toliau… toliau… ji nėjo. Vaikas glostė galvą vylko, o vilkas laižė. Jiems abu tą patyka. Ji pagalvojo, kad gerai , jei tas vaikas gyventų urve kartu su vilkų. Vilkė paėmė tą vaiką už pakarpos ir užsivertė ant nugarą. Ji padarė su vaiku, kaip su avinu. Tėvas paėmė šautuvą ir pradėja vyti vylkų. - Palik mano sūnaus! – rėkė jis. – Palik vaiko! – sakė jis. Jis pamyrša, kad vilkas nesuprato jo kalbos. Iš išgąsčio vylkas pradėja bėgti toliau ir toliau... Kulkos švilpėjo pro jį. Bazarbajus šaudė į orą, norėjo, kad išsigąstum. Bet vilkas neišsigando.Vis galvojo, kaip išsaugoti vaiką. Vylkė pasuks ten, kur kalnai, akmenai. Jis vis mialdė ir prašė palikti sūnau. Šita šovinys praėja virš galvos. Lika tik dū šoviniai. Jau artinasi kalnai akmenoti. Jis nusprendė šauti. Jis niekaip negalėja pritaikyt. Rankas drebėja. Jis norėjo taikytis šita į kojas. Mima – nepataikė. Jis neišgirda sava antra, paskutinia šūvia, jis tik pamatė kaip vilkė nukryta nuo šono. Tartum sapne jis pribėga prie šita vilkės. Jis bėga lėtai, nekaip negalėja pribėgti. Atbėgdamas jam pasidarė šaltas, tartum žiemą. Jis pribėga prie vylkė. Jis rėkė be garso. Vylkė dar būva gyva, o šalia jos gulėja nušauta krūtine vaikas...
2 Comments
susimastyk
2/24/2010 09:24:04 pm
Jei truksta pasitikejimo savimi, zemindama kitus zmones pati ne kiek nepakilsi. Netgi atvirksciai. Ir nepades net iterpiamos pagyros sau.
Reply
gedere
2/25/2010 06:53:29 am
Mane žavi tas žmogus ir aš ją labai gerbiu. Viena puikiausių mokytojų. Tik tiek, kad ji ekskliuzyvinė. Paaiškinu savo pojūčius. Bet dėkui už pastabą.
Reply
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|