Būna žmonės nugyvena trumpą, bet efektingą gyvenimą. Kiti net kartais pavydi to jaunatviško polėkio, pakilimų ir nuopolių, audringo gyvenimo ir noro viską sukvėpti į save čia ir dabar. Bet būna, kad taip nugyvena ir gyvūnai. Buvo lietinga liepos 27-osios naktis. Mes buvom įsikabinę kiekvienas į savo kompiuterius virtuvėje prie plačiai atvertų terasos durų. Jokių užuolaidų, jokių užtvarų. Tik lietus, blyški šviesa ir mes. Staiga išgirdom kačiuko miauksėjimą, kol galiausiai duryse pasirodė maža nosytė. Tai buvo tikriausiai mažiausiai tikėtinas dalykas, apie ką begalvotum. Aplink namus matėm zujančius šikšnosparnius, ežiuką, namuose gaudėm daugybę drugių ir kas antrą dieną išprašinėjom vorus bei didžiuosius šliužus. Bet vietinės katės visada laikydavosi pagarbaus atstumo. Net ir dažniausiai matomas prakeleivis juodas katinas Baziliskas. Ji buvo labai alkana ir ištroškusi. Mes jai davėm maisto. Tiesa pasakius, nieko labai ir neturėjom. Tik truputį pieno, o po to ir grietinės. Kai pradėjo pas mus lankytis ir išbaigėm maisto atsargas, nupirkom kačių ėdalo. Atsidėkodama ji vis dažniau pas mus užsukdavo pamurkti į terasą, vėliau į namus. Galiausiai atrado savo mylimą fotelį, tuomet ir kėdę kitame kambaryje. O po to vos pramerkus ryte akis ateidavo murktelti, kad laikas žaisti. Mes ją pamilom iš karto. Visada sakiau, kad naujame bute nieko neplanuojam auginti, nes kiekvienas gyvūnas yra didelis, nors ir malonus, rūpestis. Be to, vis dar prisimenu anksčiau 14-ą metų augintą katę. Po truputį ji atsiskleidė kaip labai miela katytė, kuri be proto daug bendrauja. Duodi maisto, murkteli, meti žaislą, sako, mesk dar, kur nors eini, mur. Visur sekiojo iš paskos. Kelis kartus pradėjo murkti, kai išėjau iš dušo, nes dabar atėjo žaidimų laikas. O žaisti labiausiai mėgo su pačiu paprasčiausiu žaislu – mano chalato diržu. Spėkit, kaip vaikščiojau po namus... Kai supratom, kad katei pas mus patinka, nupirkom jai antkaklį. Atrodo, aš šitiek metų auginau katę, tačiau viskas atrodė tarsi nauja. Kokį maistą pirkti, kokį kraiką naudoti, kaip ją iki galo prisijaukinti, nes vis dar dažnai norėjo laiką leisti lauke. Kad ir už dešimties metrų nuo namo. Galiausiai pasiryžom nuvežti pas veterinarą. Iš pradžių vieną kartą, po to antrą. Tada pas plaučių specialistą. Kaip ir dauguma lauko kačių, ji turėjo ausų erkučių, vėliau pasireiškė akies uždegimas su pakilusia temperatūra. Išgydžius veterinarė dėl kelis kartus mūsų užfiksuoto kosulio parekomendavo nuvežti pas specializuotą gydytoją. Bronchinė astma. Bet kas gi mums mylintiems gyvūnus. Galvoji, gi suteikei namus, ką, jeigu reiks painhaliuot kas keletą dienų, tai jau brokuota? Nupirkom inhaliatorių, pražiūrėjau tutorial‘us, kaip katę išmokyt naudotis. Sakiau, gal parsisiųskim specialų aparatą, skirtą gyvūnams. Juk vis tiek daug metų draugausim, o bus daug paprasčiau nei bandyti su savadarbe priemone. O ir aparatą įkvėpt, pasakoja, kad reik mokyt bent mėnesį po kasdienių užsiėmimų. Bet neprireikė. Man atrodo, kad kaip tik tom dienom aš ją galutinai pamilau. Namuose ji visur buvo šalia. Mes nuolat dūkom miegamajame, nes kiliminė danga jai atrodė pati smagiausia vieta lakstyti, drauge tvarkėm vonios kambarį, nes išgirdus jos ligą, pradėjau visus namus po truputį iš naujo valyti nuo dulkių. Kai vieną vakarą trepsėjo prie mano darbo stalo, paėmiau jos pledą ir ji smagiai sau parpė šalia mano kompiuterio. Toks pasiekimas! O po poros valandų tiesiog ėmė ir išėjo. Trumpam atidarėm duris į terasą kažką padėti, ji staiga atsikėlė ir išbėgo įkvėpti to gryno, jos mylimo oro. Aš pažiūrėjau pro duris, ji sėdėjo prie žaidimų aikštelės. Man murktelėjo pažiūrėjusi į akis, ir lėtai lėtai su savo pakelta pūkuota uodega lipdama ant kalno išėjo. -- Iš pokalbio su veterinare: - Kaip vadinamos neveislinės katės? Šunys tai žinau, mišrūnai. O kaip katę pavadinti? - Nežinau. Gal drauge? Geriausia drauge? -- Tą naktį ją partrenkė mašina. Nors ir buvo su atšvaitiniu antkakliu. Tiesiog ji drąsiai gulėdavo ant laiptų, tako, o praeinant šuniui tik pasilendavo tarsi nebūtų matoma. O jeigu kažkas kažką tiesiog norėjo įrodyt ir nesusimąstydamas be proto lėkė su mašina siauru keliuku? Nes kitaip neturiu paaiškinimo. Tas lėkimas gali labai skaudėti. Paskaičiavau, kad mūsų draugystė truko septynias savaites. Septynias trumputes savaites nuo pirmo pasisveikinimo iki meilaus Iki su protinga, bet labai naivios sielos katyte, kuri ne tik paliko apdraskytus visų langų apdangalus, bet ir mūsų sužeistas širdis. Iki šiol savęs klausiu, kodėl ši istorija nutiko būtent mums. Gilė ♥
0 Comments
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|