Istoriją apie Amerikos džiaugsmus tikriausiai reikia pradėti nuo to, kad niekada į ją vykti per daug nedegiau, bet ateityje turėjau savo planuose. Programą Work&Travel nusprendžiau išbandyti po to, kai vieną dieną vos neišvykau pusmečiui studijuoti į Pietų Korėją. Tada negalėjau sau leisti per dvi savaites staigiai išnykti iš Lietuvos ir viską palikti, tačiau kažkokiems pokyčiams gyvenime jaučiau, kad jau atėjo metas. Šios kelionės laukiau 4 mėnesius, kai sausio paskutinę dieną pasirašiau sutartį su Pasaulio lietuvių centru (PLC). Ir štai aš jau čia ir beveik įsikūrusi. Bet apie viską iš pradžių. Savo kurortinį miestelį pasiekėm tik po pusantros paros. Tai reiškia, kad neturėjom tiek laiko nei normalaus miego, nei dušo ir padriką maistą. Pamenu, kai 45 minutes pasiklydusios blaškėmės po Niujorko autobusų stotį, niekas nedirbo, nebuvo aišku, kur ir kada važiuoja mūsų autobusas, o reikėjo lakstyti su dviem lagaminais nepatenkinus savo pirminių Maslow poreikių:) Buvo smagu! Tokiu metu nieko nebesinori, šiek tiek gelbsti nebent gera muzika ausinuke ar snaudulys ant didžiojo lagamino. Šiaip abu skrydžiai man patiko. Keliavom per Varšuvą su mažuliuku lėktuviuku, kad mano rankinį lagaminą reikėjo netgi atiduoti laikinai į bagažo skyrių, nes į vidų tokie netilpo. Po 2.5 val. jau sėdėjom lėktuve 9 valandų skrydžiui į Niujorko JF Kennedy oro uostą. Pirmas įspūdis buvo geras, kadangi lėktuvas labai didelis, erdvės bent jau vidurinėse kėdėse pakankamai, išdalino ausines, kur visada gali klausytis skirtingos muzikos ar kartais žiūrėti filmą, dažnai nešė maistą. Žodžiu, gyvenk ir ramiai lauk Amerikos:) Tik paskutinėmis valandomis jau atsibodo sėdėti, nes taip naktį Lietuvos laiku ir neužmigau. Atskridus naktį praleidom oro uoste. Atsisėsti ten nelabai yra kur, tai valandėlei su Ugne buvom prisnūdusios kavinėje, kol neišvarė. Vėliau persikėlėm ant šalto ir nepatogaus suoliuko, kur kelis kartus po pusvalandį pailsėti šiek tiek pavyko. Sunku jau buvo, bet pabaiga, pasirodo, dar buvo toli. Apie 3 val. nakties iškeliavom per kelias linijas link Niujorko oro uosto su traukinuku, tada metro. Galiausiai blaškėmės autobusų stoty, kuri iš pradžių netgi buvo užrakinta. Po bilietų nusipirkimo dar gerą valandą laukėm autobuso, o nuvykus į gretimą mūsiškiui miestelį Toms River - dar valandą mūsų darbdavio. Galiausiai įlipom į jo mašiną, užgrojo Coldplay – Paradise, visa prasišiepiau ir pagalvojau: Yeee, now I can feel America! O dabar Rimvydo stiliumi: kitame įraše rasite.. Kokie netikėtumai laukė trijų merginų, įsikuriant naujame būste, kaip atrodo naujasis darbas ir ką jame reikės dirbti. Koks jausmas būti Amerikoje? Visa tai jau greitai.
0 Comments
Leave a Reply. |
Apie maneŠiandien padaryk kitaip ir rytojus visada bus kitoks. Taip šiandien ir gyvenu. Archyvas
September 2020
Kategorijos
All
|